HEDONISTO UŽRAŠAI

02 09 ¶

Geros širdies kvailiai yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti.

05 06 ¶

Kaip ir dauguma, kartais jaučiu didžiulį pyktį ir panieką žmonėms. Jų tuštiems, niūriems veidams, kurie man nieko neduoda. Tais pačiais kartais mane išskirtinai nervina vaikai ir maži šunys. Dar nervina šlykštūs ir kvaili seniai. Visos, ką tik išvardintos gyvybės rūšys turi kažką bendro, kažką panašaus į kvailybe persunktą silpnumą.

Nervina motinos, kurios laiko savo vaikus dievais. Nervina ir tos, kurios ant savo atžalų rėkia be paliovos. Nervina bobos. Ne moterys, bobos. Kai kurie teigia, kad taip žmonių skirstyti negalima, bet aš manau, kad storo, smirdančio ir be reikalo ant visų rėkiančio padaro su papais moterimi nelabai pavadinsi.

Tomis dienomis aš piešiu.

06 14 ¶

Braukiant pieštuko galu per grublėtą popieriaus paviršių pastebėjau tris dalykus:

1. Grafitas užkliūdamas už popieriaus plaušelių skleidžia malonų garsą;
2. Beveik kiekviena nubrėžta linija sukelia naujų minčių;
3. Pradėdamas piešti be jokio tikslo, galų gale pamatai, kad pavaizdavai kažkokį labai stilizuotą orangutangą.

Piešdamas (nors tiksliau mano piešimą būtų pavadinti peckiojimu) kartais prisimenu, kaip mano mama cituodavo savo akademinio piešimo dėstytoją, kuris aiškindavo, kaip atskirti profesionalų piešėją nuo mėgėjo. Tam jis netgi buvo sugalvojęs specialų terminą, kuris vadinosi „piešimas nuo akies“. Šis terminas reiškė, kad jeigu žmogus pradeda piešti nuo akies (arba kitaip tariant, nuo smulkios detalės), jis 100% bus diletantas. Profesionalus piešėjas NIEKADA nepradės piešti objekto nuo detalių. Tikras piešėjas iš pradžių pasižymės kryptis, proporcijas, bendrą kompoziciją, dydžius ir tik tada pamažu ims konkretinti visą vaizdą. Nupiešti „akį“ ir bandyti prie jos pritaikyti visa kita — labai sudėtinga, jeigu nori gauti gerą rezultatą.

Mama pasakojo, kad tasai dėstytojas buvo griežtas kaip kubo briauna ir labai skeptiškai vertino visus „piešėjus“ nebaigusius dailės instituto (dabar jau dailės akademija). Manęs jis irgi greičiausiai būtų nemėgęs. Nors ir nepradedu piešti nuo akies, tačiau kompozicijos, proporcijų ir kitų profesionalumo metodų taip pat nenaudoju. Piešdamas niekada neturiu galutinio tikslo ar vizijos. Apskritai neįsivaizduoju kodėl piešiu. Šiaip sau. Dėl to, kad patinka pieštuko ir popieriaus susidūrimo garsas, dėl to, kad kiekviena nubrėžta linija sukelia naujų minčių, ir dar todėl, kad pradėdamas piešti nieką, galų gale nupiešiu stilizuotą orangutangą.

Kadangi vaikystėje buvau lengvai mokomas piešti, filmavime ir piešime įžvelgiu nemažai panašumų. Kamera — tarsi pieštukas. Braukdamas kamera per tikrovės paviršių fiksuoji vaizdą lygiai taip pat, kaip braukdamas pieštuku per popieriaus paviršių. Abiem atvejais kažką vaizduoji, projektuoji, kuri. Be to, tiek kamera, tiek pieštuku gali manipuliuoti žiūrovo žvilgsniu ir mąstymu. Gali nurodyti jam, ką reiktų pastebėti ir ko ne, kur fokusuoti žvilgsnį, apie ką mąstyti.

„Kūryba yra mąstymo būdas.“ Mamos filosofija.

06 20 ¶

Aš ir tuometinė mano mylimoji Marija turėjom iš proto varantį seksualinį gyvenimą. Nepaisant begalės lytinių aktų mano arba jos namuose, mes užsiimdavom spontanišku seksu neįprastose vietose.

Neįprastos mudviejų mylėjimosi vietos:

• Valakampių pliažas (naktis)
• „Gedimino 9“ moterų tualetas (diena)
• Juodkrantės pliažas (paryčiai)
• Žvėryno paupys (vėlyvas vakaras, tik oralinis)
• Antakalnio miškai (vėlyvas vakaras, tik oralinis)
• Marijos draugų butas Pašilaičiuose, per vakarėlį (užtikti, bet ne begėdiškai ir labai girto žmogaus)

06 20 ¶

Vakar gavau emocionaliai paveikią žinutę nuo merginos, kurią tam tikra prasme išnaudojau seksualiai. Pridursiu, kad noras pasimylėti buvo abipusis. Tik tiek, kad ji tai darė su iliuzija į ateities perspektyvą, o aš — ne.

„Aciu tau, susiktas parse, melagi ir manipuliatoriau, kad atverei man akis ir nuleidai ant zemes. Smugis buvo stiprus, bet butinas, kad atsipeikejus imciau kazka keisti ir nemiegočiau su pirmu pasitaikiusiu, mane liaupsinanciu sudzium.“

Dabar jaučiuosi kaip hiperbolinis paraboloidas.

06 25 ¶

Toji, kurios vardo neminėsiu, ne per seniausiai atsivilko pas mane priliuobusi vidury nakties. Išpeikė mano senovinį butą, kuriame lankėsi pirmą kartą ir atsigulusi į mano lovą įsakė miegoti ją apkabinus. Man buvo šokas. Bet naudodamasis jos silpnumu paklusau, idant galėčiau bent kartą prisiliesti prie jos kūno be seksualinių intencijų. Atsiguliau šalia ir maksimaliai apglėbiau jos smulkumą iš visų pusių. Ji užmigo po minutės, iškvėpinėdama šviežią viskio aromatą. Paradoksalu, bet aš užmigti negalėjau. Vietoj to galvojau apie mūsų kūnų susilietimo taškus. Jų buvo daug: du susinėrę delnai, keturios susiglaudusios pėdos, mano krūtinė — jos nugara, mano dešinioji veido pusė — jos kaklas, mano kvėpavimas — jos petys.

Ryte beveik nieko neliko. Išeidamas iš namų kambario langą palikau uždarytą, o spintos duris pravertas.

Jeigu perskaitėt iki šitos vietos, teks ir sugalvot, ką reiškia tokia pabaiga.

07 01 ¶

Žmogaus laimę apsprendžia malonumų kiekis ir kokybė. Nuo malonumų žmogus darosi švelnesnis, geresnis ir mandagesnis. Savaiminio malonumo šaltinių apstu visur. Didžiausias jų — menas. O poezija ir muzika praktiškai tam ir „sukurta“ — žadinti malonumo jausmui. Bėda ta, kad ne kiekvieno juslės šiems malonumams yra atviros.

Vienintelis esminis ir kiekvienam žmogui prieinamas malonumas yra meilė. Bet ir toji sunkiai pasiekiama. Žmogus privalo turėti tam tikrą kiekį meilės savyje ir rasti žmogų su panašiu kiekiu vidinės meilės. Tuomet atsiranda galimybė abipusio jausmo išsivystymui. Kitaip nei abipusiai, vienpusiai jausmai pasiekiami lengviau. O pastarieji yra didžiulė kančia.

Dauguma šio pasaulio dainų yra apie meilę. Aš svarsčiau, ar kas nors kuria dainas apie ilgalaikę meilę, apie savo žmoną, su kuria pragyveno 10-20 metų. Tikriausiai ne. Esu linkęs manyti, kad dainos apie meilę rašomos įsimylėjimo stadijoje, kuri svaigina labiau už bet kokį narkotiką. Šis poveikis trunka daugiausiai pusmetį. Po to nuo moters nubyra dieviško grožio lukštas ir lieka realybė, su kuria arba ketini taikstytis, arba ne. Tai yra priežastis dėl kurios aš nekuriu ilgalaikių santykių. Esu tiesiog priklausomas nuo svaigalų. Pusmetinis moters tobulumas, muzika, kinas, tapyba, ir hašišas — tai mano svaigalai. O svaigalai yra malonumas!

Šarlis Bodleras rašė: „Svaiginkitės!“. O S. Parulskis (pa)rašė „Miegas ir kitos moterys“. NE! „Moterys ir kiti svaigalai“. Kada nors parašysiu knygą tokiu pavadinimu su aliuzija į Sigitą Parulskį. Neparašysiu. Rašymui talento aš visai neturiu. Neturiu jo niekam. Gal nebent nieko neveikimui. Čia aš profesionalas.

07 12 ¶

Sėdžiu lauko kavinėje ir gurkšnoju šaltą alų. Vasara. Stebiu aplinką. Ji marga. Patogiai pasidedu žvilgsnį paprastoje, nejudančioje vietoje kažkur ties stalo kampu. Taip patogu žiūrėti į vieną tašką, kad užmirštu mirksėti. Paskęstu mintyse, kurios plaukia viena po kitos neaiškia seka, nesuprantama logika. Kartais stebiuosi, kokiais keistais būdais jos susijungia. Rodos, lyg ne aš valdyčiau tas mintis, lyg tai priklausytų ne nuo manęs.

Mūsų knygų lentynoje buvo graži vaikiška knygelė. Autoriaus nepamenu, pamenu tik iliustratorę, bet jos neminėsiu. Toje knygoje aptikau puikią mintį. Ji skamba maždaug taip: „Mūsų galvoje gyvena protas. Protas yra protingas. Jeigu taip, tuomet kodėl galvoje gimsta tokios nesąmonės?“ Štai jums, vaikučiai, filosofinis klausimas — kodėl galvoje gimsta visokios nesąmonės? Ką atsakytų F. Nietsche į šį klausimą? Arba Zaratustra?

— Sveikas, — tarp mano akių ir žiūrėjimo taško ilgapirštį delną ištiesia aukštas liesas vaikinas.

— Labas, Matai, — paspaudęs ranką atsakau buvusiam kursiokui. — Ką čia veiki? Galvojau tu užsienyje.

— Mano draugė gimdo man vaiką, — saldžiai nusikvatoja Matas, — nusprendėm, kad atžala turi gimti gimtinėje.

— Wow, kaip gražu. Kada spėjai apvaisinti moterį? — pašmaikštauju.

— Prieš devynis mėnesius, — kvatoja pašnekovas.

— Ko tikiesi? Berniūkščio?

— Man nesvarbu. Labai laukiu, kad ir kas bebūtų. Nors echoskopas, berods, pranašavo berniuką.

— Kaip pavadinsit?

— Laurynu arba Jokūbu.

— Hm. Pavadinkit Dovydu, — juokiuosi.

— Šito tai jau nebus, — pagavęs bajerį atsako Matas.

— Gal ir teisingai, o tai dar užaugs toks bezdelnikas, kaip aš.

— Nu, — šypteli. — Draugės tėvas labai religingas, tai pageidavo, kad vardas būtų iš Biblijos. Išrinkom mažiausiai keliančius įtarimą.

— Vadinkit Jėzum, kam čia smulkintis.

— Nesinori per didelės atsakomybės vaikui užkraut, — vynioja toliau humoro jausmo nepraradęs būsimas tėvas.

— Tai alų ir žolytę pakeis sauskelnės ir vežimėliai, ar ne? Pasiruošęs tokioms alternatyvoms?

— Visiškai. Jau svajoju, kaip aš tą mazgių mokysiu konstruot spalvotas lego kaladėles ir auginsiu stiprų, gabų, protingą jaunuolį, kuris pasidarys galingą karjerą ir susiras puikią moterį giminės pratęsimui, kaip kad man pavyko tai padaryti.

„Na ir idealistas tu. Ne veltui mes kartu gerdavom alų ir grodavom gitarom studentavimo laikais.“ Išreiškiu mintį Džo.

— Kaip tau sekasi? Kas naujo? — klausia.

— Gerai, filmuoju, gyvenu, nieko per daug negalvoju.

— Leidi dalykams vykti, kitaip tariant.

— Būtent.

— Aišku.

— Neseniai nusipirkau gerą kamerą, kitų reikalingų dalykų — tai mano džiaugsmas. Galiu sau kažką padoriai daryti, o ir užsakymų daugėja, kai esi apsirūpinęs įranga.

— Iš kur bapkės? Čia, Lietuvoje, kiek pamenu nelengva užsidirbti, ypač su mūsų specialybe.

— Aš kažkaip prasisukau. Pradžioje buvo lemtingų atsitiktinumų, kurie užkūrė variklį, tad man beliko jo neužgesinti ir važiuoti į priekį. O tu kuo užsiimi? Dar filmuoji?

— Nea. Dirbu kietoje anglų reklamos agentūroje. Pusiau vadybininkas, pusiau kūrybininikas. O dabar dar pusė etato tėčiu dirbsiu.

— Supratau. Nesinori prie filmavimo sugrįžt?

— Kažkaip nelabai. Pajutau, ką reiškia turėti pinigų ir ramiai sau gyventi per daug nesukant galvos. Iš filmavimo nelabai galėčiau šeimos išlaikyti. Klausyk, aš gal jau eisiu, manęs laukia keturi būsimi seneliai. Smagu buvo pasimatyti. Sėkmės tau, — nusišypso ir palieka mane vieną prie lauko kavinės staliuko toliau galvoti apie nieką.

— Gražaus šeimyninio gyvenimo, — nuoširdžiai palinkiu linkteldamas galva.

Štai kaip keičiasi dalykai. Vieną dieną su žmogum ryji ekstazį naktinio klubo tualete, kitą — jis jau be penkių minučių tėvas, svajojantis, kaip vešis savo sūnų į naktinę žvejybą.

Kodėl manęs tai nejaudina? Kodėl aš nenoriu nei vaikų, nei žmonos?

Ar noriu?

07 17 ¶

Vilniuje yra toks klubas. Feliksas pora kartų buvo mane ten nusivedęs. Atmosferos prasme šią vietą lenkia tik „Absento fėjos“.

Svajoju ten nufilmuoti filmą. Įsivaizduoju, kaip gerai tame klube viskas turėtų atrodyti. Prietema, paslaptingi kampeliai ir užkaboriai, užuolaidos, keisti, dviprasmiški, šimtaveidžiai personažai, visa gaubianti svaigi muzika ir protu nesuvokiami dialogai. Filmuočiau, kaip tie žmonės šoka, glamonėjasi, tualete šniaukščia koksą, juokiasi, dažosi lūpas, taisosi plaukus, perka kokteilius prie baro, šnekučiuojasi, kviečia taksi išmaniaisiais telefonais, rūko. Filmuočiau jų mintis ir fantazijas, seksualinius lūkesčius ir desperacijos pastūmėtus veiksmus, tuščius pokalbius ir daugiaprasmiškus susižvalgymus. Visas veiksmas vyktų vien tik tame klube. Kruopščiai atrinkčiau aktorius ir pritaikyčiau jiems išraiškingus personažus, sugalvočiau ekstravagantiškus kostiumus ir grimą, parašyčiau sodrų scenarijų, kuris prieštarautų visoms taisyklėms ir tuo jas visiškai atitiktų, sukurčiau beprotišką pagrindinę liniją, įpinčiau aliuzijų į kino, tapybos ir literatūros šedevrus, priderinčiau apšvietimą ir muziką. Viską kone liguistai apgalvočiau iki smulkiausių detalių, ir be abejo, nufilmuočiau su didele rakursų įvairove ir netikėtais kinematografiniais sprendimais. Nufilmuočiau taip gerai, kaip dar nieko nesu nufilmavęs. Tai būtų filmų filmas. Estetiškas ir svaiginantis kaip Jimo Jarmusho Išgyvena tik mylintys, paslaptingas ir baugus kaip Stenlio Kūbriko Švytėjimas, šyzovas ir nesuprantamas kaip Deivido Lynčo Malholando kelias, išraiškingas kaip Federiko Felinio Kazanova, neteisingas kaip Kventino Diupo arba Grego Ariakio filmai ir erotiškas bei stiprus kaip Gasparo Noe Meilė. Po mano filmo žiūrovams išsikreiptų realybė ir jie nesuprastų, kas vyksta. Jį pažiūrėję žmonės negalėtų liautis galvoję apie mano filmą dar kokią savaitę.

Tokias vizijas mano galvoje įžiebė ta vieta. Tačiau, jeigu esi geras menininkas, patartina publiką veikti subtiliais būdais, ne tokiais, kaip aš ką tik išvardinau. Tai vaikiška, paaugliškas maksimalizmas. Geriau pasakyti vieną paveikų žodį, nei šimtą tuščių. Arba šimtą paveikių, nei vieną tuščią. Cha!

07 21 ¶

Dangus mėlynas

Jūra žalia

Smėlis — smėlio spalvos

07 21 ¶

Lyja. Dievinu vandenį. Bet kokią jo formą. Lietus, debesys, vandenynas, jūra, ežeras, upė, tvenkinys, bala, baseinas, fontanas, krioklys, ledas, stiklinė vandens, puodas vandens, tekantis iš čiaupo vanduo, lašantis iš čiaupo vanduo…

Norėčiau būti vandeniu. Tai pavidalas, kuriuo esant gali patekti bet kur. Gali būti daugybėje vietų vienu metu. Tuo pačiu metu gali būti ir atsisukęs į dangų, ir tekėti dumblinu dugnu. Vanduo visada turi sąlytį su dangum ir žeme, išskyrus tuos atvejus, kai lašais krenta iš mėlynojo skliauto. Stovintis vanduo visada lygiagretus žemės paviršiui. Koks dar būna vanduo? Tekantis, lašantis, bėgantis, lygus kaip stiklas, banguojantis, verdantis, šiltas, šaltas, kietas, minkštas, skaidrus, drumzlinas.

Šis reiškinys neturi nei spalvos, nei skonio. Neturi aiškaus, vienalyčio pavidalo, bet gali skleisti įvairius garsus: čiurlenimą, barbenimą, plekšėjimą, kapsėjimą, burbuliavimą, ošimą, o susidūręs su karštu paviršium net šnypštimą. Yra atlikėjų, kurie kuria muziką vien tik iš vandens. Yra dailininkų, kurie visą savo gyvenimą paskiria vien tik vandens tapymui. Vanduo į viską reaguoja, nors tai — nei daiktas, nei idėja. Vanduo gesina ugnį ir suirzimą. Vanduo gali būti gretinamas su mintimis, žmonėmis, fizikos dėsniais. Stiklas yra sustingęs vanduo. Vandenyje užsimezgė gyvybė. Vandenyje ji auga. Vandeniu ji gyva. Be vandens nebūtų nei gyvybės, nei mirties. Nebūtų nieko. Tai — rišamoji mūsų planetos medžiaga.

Kiek daug jis turi paskirčių: numalšinti troškulį, atsigaivinti, nusiprausti, išsivirti ryžių, pasidaryti kavos ar arbatos, praskiesti alkoholį, dekoruoti miestą arba nuosavą kiemą, sukelti garus pirtyje. Kai besilaukiančiąjai nubėga vandenys, tai reiškia, kad pasaulį netrukus išvys nauja gyvybė. Vanduo gali padėti pereiti dykumą arba tapti to priežastimi. Vanduo niekaip negali pakenkti.

Smoke city Underwater love:

Toks yra gyvenimas!

08 01 ¶

Kai pasakiau Marijai, kad jos nebemyliu ir miegu su kitomis moterimis, ji pradėjo labai verkti. Pasikūkčiodama ir balsu. Aš jai melavau. Mylėjau ją ir kol buvau su ja, su niekuo nemiegojau. Taip pasakiau norėdamas, jog ji manęs nekęstų ir nebenorėtų su manimi būti. Šis dialogas įvyko, kai pajutau beprasisklaidančius įsimylėjimo dūmus. Norėjau, kad mūsų santykiai baigtųsi anksčiau, nei sugestų. Norėjau, kad mūsų meilė išliktų ideali ir nepasiekiama, nesugadinta buities drumzlių. Man pavyko. Marija mano galvoje išliko ideali, tobula, be ydų.

Ji verkdama skambindavo man naktimis. Skambindavo ir dienomis. Kartais sakydavo, kad negali be manęs gyventi, negali pamiršti mūsų kartu praleisto laiko, o kartais ji tiesiog verkdavo man į ragelį be žodžių. Man būdavo sunku klausyti, kaip ji verkia, bet darydavau tai iki galo. Būdavo ir taip, kad ji padėjusi ragelį iškart vėl paskambindavo. Ji sakydavo, kad nesugeba nuvažiuoti troleibusu iki namų nepraliejusi nė vienos ašaros. Dar nesu girdėjęs, kad žmogus tiek verktų. Man irgi buvo gaila mūsų gražaus bendravimo, bet aš kitaip negaliu. Taip reikia.

08 17 ¶

Viešasis transportas — tai gyvas, natūralus kastingas. Čia apstu potencialių aktorių ar personažų. Stambus praplikęs vyras su juodais ūsais, kuris galėtų vaidinti mėsininką siaubo filme arba pučių laižytoją pornografiniame, smulkaus sudėjimo lolita su prie galvos priaugusiu bičfeisu, vaikas, iš kurio burnos lekia erzinantys absurdo vienetai ir kurį drausmina pavargusi nuo gyvenimo motina, mokinukų saujelė, kurie iš vienos rankos nepaleidžia išmaniojo telefono, o iš kitos saldumyno. Troleibuse pamatysime ir tvarkingą ofiso darbuotoją, važiuojantį pasitikrinti sveikatos per savo laisvadienį, ir šlykščią bobą, kuri pisa protą visiems prie jos prisilietusiems. Šitos bobos pykčio dėl nenusisekusio gyvenimo užtektų visiems badaujantiems Afrikos vaikams. Ji tokia šlykšti ir pikta, kad filmo režisieriui nereiktų mokyti jos vaidinti. Ji taip gerai moka būti bjaurybe, kad tiesiu taikiniu gali eiti į filmavimo aikštelę ir be scenarijaus bei repeticijų tobulai suvaidinti praeivę, kuri gadina visiems nuotaiką 10 metrų spinduliu.

Važinėjančio kastingo pobūdis priklauso nuo numerio. Autobusas Nr. 31 — kastingas kalėjimui, troleibusas Nr. 10 — filmui apie gūdų Rusijos kaimą, autobusas Nr. 11 — bohemos pobūvio masuotei. Kastingo dalyviai dažniausiai pasižymi elektroninį bilietą ir atsisėda laukti savo eilės. Arba eina į priekį gauti numerėlio ir tada atsisėda. Kartais atsisėda iškart. Kartais nesisėda ir laukia stovėdami. Būna kartų, kai į važinėjantį kastingą įlipa uniformuotas režisierius ir išrinktuosius nusiveda į raudonąjį autobusiuką. Iš ten žmonės niekada negrįžta tokie, kokie įlipa.

08 20 ¶

Pagal visus logikos dėsnius aš turėčiau būti režisierius, o ne operatorius. Turėčiau kurti filmus, o ne juos atlikti. Jeigu nebūčiau ant visko padėjęs tinginys tikriausiai jau seniai maudyčiausi bapkėse ir nuogas kaitinčiausi akinančiuose šlovės spinduliuose. Jeigu daug dirbčiau, dabar jau būčiau sukūręs bent vieną kino šedevrą.

Mane geriausiai apibūdina dvižodis „gabus tinginys“. Labai džiaugiuosi, kad man nereikia dėti daug pastangų tam, kad pasiekčiau gerus rezultatus. Bet labai apmaudu dėl to, kad nemėgstu stengtis ir užuot pajudinęs pirštą dėl savo ateities svajonių aš mieliau pačilinsiu arba pagyvensiu. Baisu ir pagalvoti, kur dabar būčiau, jeigu stengčiausi.

Nepaisant mano pasyvios aistros kinui, visgi labiausiai norėčiau kurti muziką. Atlikčiau repą, trepą arba trip hopą. Mano albumų viršelius kurtų žmonės, kurie nesimokė piešti, vaikai arba psichiniai ligoniai.